Rubrika: Trumpai ir reikšmingai

Iki šiol į lietuvių kalbą neišversta nė viena šokio teorija, tad besidomintiems srities profesionalų filosofija bei atradimais tenka rinktis literatūrą užsienio kalba arba kliautis kitas scenos menų sritis nagrinėjančiai veikalais ir tikėtis, kad šokyje galioja panašūs principai. Kol kas nežinoma, kiek šokio teorijos įdomios reikalingos Lietuvoje, tad smalsu tai patikrinti. LMTA Šokio ir judesio katedros dvidešimtmečio proga nutarta trumpai pristatyti užsienio šokio trupėse, teatruose, mokyklose dirbančių choreografų, šokėjų, teoretikų mintis. Kai kurios jų papildytos LMTA dėstytojų komentarais – pedagogų, padedančių mažiau patyrusiems nepasiklysti naujų sričių labirintuose.

Antroji rubrikos „Trumpai ir reikšmingai” dalis siūlo svarstyti šokio ir etikos temą. Tam pasirinkta ištrauka iš vokiečių šokėjos ir choreografės Alice Chauchat pranešimo „Generatyvinės fikcijos, arba Kaip šokis gali išmokyti mus etikos” (Generative Fictions, or How Dance May Teach Us Ethics), publikuoto knygoje POST-DANCE. Tekste kalbama apie tai, ką teigti šokėjas turi teisę, ir primenama, kad tai, kas nežinoma, yra tokia pat svarbi žmogaus ir menininko dalis, kaip ir jo turimos žinios. Aptariamos tikėjimo, dviprasmiško vertinimo galimybės kategorijos ir jų reikšmė kūryboje bei tiesioginiame menininko ir priėmėjo dialoge. Galiausiai autorė primena, kad būti smalsiam yra kur kas naudingiau ir smagiau nei būti teisiam.

Ištrauką komentuoja LMTA Šokio ir judesio katedros lektorė Giedrė Jankauskienė bei Katedros absolventės Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė.

1987-aisiais parašytame straipsnyje „Šokėjas ir šokis” Susan Sontag apjungia šokėją ir šokį kaip kategorijas, susijusias su choreografija transcendentiniais ryšiais. Aš norėčiau pozicionuoti šokimą (dancing) kaip santykį tarp šokio ir šokėjo. Choreografija įrėmina, sukomponuoja, informuoja šokėjo veiksmus, tačiau šokis juos pralenkia. Šokis – išraiška, o tai nėra tas pats kaip jo mediumas – šokėjas. Šokis ir šokėjas yra autonomiški, nepaisant to, kad šokis pasirodo tik šokėjui šokant. Tuomet šokimas tampa darbo santykiais tarp šokėjo ir šokio. Aiškinant šokio ir šokėjo atskirtį, šokimą galima suvokti kaip erdvę tarp šių dviejų kategorijų. Tai reikalauja eksperimentuoti su pasirenkamais sąsajų būdais, peržengiančiais reprezentacinės logikos ribas (reprezentacinis šokis kaip savi-ekspresija būtų kur kas aiškesnis atvejis – ten šokis reprezentuoja šokėją). Per šiuos poetinius ir eksperimentinius santykius su šokiu, galime vystyti etinius santykius su bet kuo, kieno dalimi esame kaip įtraukti ar įpainioti subjektai.

(Alice Chauchat teksto Generative Fictions, or How Dance May Teach Us Ethics ištrauka)

Giedrė Jankauskienė:

Galbūt šokėjas ir šokis (mediumas ir išraiška/kūrinys) yra bene labiausiai neatsiejami elementai tarp visų meno formų. Šokį neišvengiamai kuria ne tik choreografija (judesių partitūra erdvėje ir laike), šokimas (veiksmas), bet ir pati šokėjo esybė su visais jos elementais: fizine realybe, energija bei kitais mažiau apčiuopiamais asmenybės aspektais: charakteriu, patirtimi, emocijomis, protu, intuicija, dvasia, kurie reiškiasi subtilesniais, mažiau akivaizdžiais ir valdomais (?!) niuansais bei pačiu buvimu (presence). Todėl kuriant ar patiriant šokį beveik neįmanoma atsiriboti nuo šokėjo esybės, tačiau būtina pripažinti, kad šokis nėra šokėjo ir šokimo aritmetinė suma, bet greičiau cheminė reakcija, kur pakeitus vieną elementą (šokėją), gausime kokybiškai kitokį rezultatą.

Dėl tokio glaudaus ryšio, dėl to, jog pats šokėjas ir jo kūnas yra įrankis, instrumentas, dažai ir teptukas, nėra lengva šokėjui atskirti šokį nuo savęs. Šokio kūriniuose dažnai nėra „vaidmens“ – tikslaus personažo su vardu ir pavarde, tapatybe, praeitimi ir scenoje vykstančia situacija. Todėl šokyje tampa dar sunkiau rasti santykį tarp aš – ne aš ir scenoje nesisavinti savęs ir savo šokimo, o atiduoti save (ir ne tik kūniškai) šokiui. Tenka nuolat sau priminti, kad šokis nėra tapatus man, šokis nėra aš ir būdama fiziškai scenoje, aš nesu tikslas ir rezultatas. Tik įvykus tam atsižadėjimui, atveriam duris atsirasti šokiui ir atsispiriame nuo narciziško noro save išeksponuoti, atskleisti, būti pripažintu.

Agnietė Lisičkinaitė:

Šokis yra visokeriopą judėjimą apimanti visuma. Tai nedaloma kokybė. Šokis savaime egzistuoja ir be fizinio kūno, tačiau choreografija dažniausiai gimsta iš fizinės patirties. Nors jei pažvelgsime plačiąja prasme – automobilių judėjimas kelyje taip pat gali būti traktuojamas kaip atsitiktinė choreografija. Taigi kyla klausimas: kas nėra šokis? Bet koks judėjimas gali būti įvardijamas šokiu, tačiau ne bet koks judantis objektas gali būti įvardijamas šokėju. Taigi čia mes galime bandyti kategorizuoti, kaip šokį apibrėžia šokėjai, o kaip jis suvokiamas bendąja judėjimo kategorija. Pastarasis peržengia filosofinio požiūrio ribas ir vis dažniau atsiduria meno kontekste, plėsdamas šokio, šokėjo ir choreografijos ribas.

Greta Grinevičiūtė:

Choreografija (choreography) - uždavinys.

Šokėjas (dancer) - sprendėjas.

Šokis (dance) - sprendinys.

Šokimas (dancing) – „viršuždavinys“|junginys, reikalingas uždaviniui įvykdyti.

Dažnai bandymas įvardinti, atskirti, sugrupuoti egzistuojančius reiškinius atima iš jų esmę, kuri yra neskaidoma. Tačiau dekonstrukcija yra svarbus žingsnis bandant nesavą paversti savu. Šiuo atveju kalbėdami apie šokį, šokėją ir šokimą kaip atskirus, vienas nuo kito nepriklausomus veiksnius galime pasijusti lyg bandytume atskirti pelus nuo grūdų. Vis dėlto pelai ir grūdai nėra vienas ir tas pats – lygiai kaip ir prieš tai išvardinti veiksniai.

Reflektuodama Alice Chauchat ištrauką suvokiu, jog man šokimas asocijuojasi su uždavinio interpretacija. Tačiau kalbėdama apie interpretaciją turiu omenyje ne konstruktyvią, sąmoningą interpretacijos formą, o tą, kuri gimsta akimirksniu, kai tik šokėjas pradeda įgyvendinti uždavinį, nepriklausomai nuo prieš tai išsikeltų uždavinių. Ši interpretacija priklauso nuo sprendėjo (šokėjo) kūno sąmoningumo (body intelligence), proto būsenos (state of mind), aplinkos įtakų, patirčių. Choreografija – sąmoningai suformuotas uždavinys, kurį šokėjas sprendžia šokdamas (pasitelkdamas sau pavaldžią, vis dėlto iki galo žodžiu neapčiuopiamą interpretaciją). Sujungus visus veiksnius – gauname šokį – užduoties sprendinį.

G. Grinevičiūtės iliustracija

G. Grinevičiūtės iliustracija

Pirmoji tema – šokis ir darbas (angl. labour), kuriai pristatyti parinkta Vokietijos Giesseno universiteto Šokio katedros vadovės Bojanos Kunst pranešimo „Keletas minčių apie šokėjo darbą” (Some Thoughts on the Labour of a Dancer) ištrauka. Tekste nėra kritikuojama šokio kaip estetinės ir filosofinės kategorijos samprata (mums įprastesnė), tačiau akcentuojamas materialus šios meno formos pagrindas bei jos tiesioginė įtaka globalesniems reiškiniams – ekonomikai, politikai, visuomenei ir t.t.

Ištrauką komentuoja LMTA Šokio ir judesio katedros dėstytojai Aira Naginevičiūtė ir Vytis Jankauskas – vieni pirmųjų šiuolaikinio šokio choreografų Lietuvoje. Žmonės, žinantys, ką reiškia supažindinti tautą su jai nauja, neįprastos ir netikėtos formos informacija.

Šokis yra sunkus darbas, pastangos, erdvės ir laiko ryšių saistomas procesas, tačiau tuo pat metu kaip tik dėl savo materialistinės, giliai įkūnytos būties, tai yra praktiška galia; šokis taip pat yra įsivaizduojama, hipotetinė mašina, niekuomet neapsiribojanti išankstinėmis nuostatomis, koks jis turėtų būti. Tad jei norime išsklaidyti šios abstrakcijos iliuziją tuo metu kai nagrinėjam subjektyvumo rezultatus, privalome įvykdyti fizines ir ekonomines jo sąlygas; kiekvienas komunikuojantis, įsivaizduojamas ar judesio gestas priklauso ir nuo energijos deginimo, apsikeitimo ritmais, galios išsekimo. Judesys neišvengiamai susijęs su konkrečiomis aplinkybėmis, nes nėra tokio šokio, kuris nebūtų veikiamas objektų, situacijų, erdvės kompozicijų, momentinių potraukių. Žinoma, kūnas nėra vienintelis judėjimo šaltinis. Vis dėlto tai nereiškia, kad dėl kūno kritikos scenoje jis atsiduria subjektyviame pavojuje. Kūnas – tai tarp daugybės kitų jėgų triūsianti galia, savo darbu kelianti iššūkius ekonominei ir kultūrinei abstrakčiosios socialinės logistikos idėjai.

(ištrauka iš Bojanos Kunst pranešimo Some Thoughts on the Labour of a Dancer)

Aira Naginevičiūtė:

Šokis – lakus, efemeriškas energijos srautas, tiksli mikroatominė dalelė laiko, erdvės, materijos, jėgos ir dinamikos pusiausvyroje, pasirenkama iš begalės įmanomų, galimų, nujaučiamų abstrakcijų ar logikos, tuo pačiu – atsitiktinumo ir dėsningumo principų. Pasąmonės srautas, sava prigimtimi reikalaujantis kūno, kaip objekto savo galių ir identiteto iškodavimui.

Kūnas kaip instrumentas, laidininkas ar objektas reikalauja nuolatinio pastovaus darbo, savarankiškos fizikos, kasdieninio ritualo.

Sunkus, nuolatinis darbas atnašauja šokiui, pats būdamas pastovia, bet ne svarbiausia konstanta.

Nuotraukos autorė Vismantė Ruzgaitė NONA

Vytis Jankauskas:

Vis dažniau patiriame ir suvokiame, jog šiuolaikinis šokis yra tarsi atvira niekada nesibaigianti kelionė, kaip įvardija B. Kunst: „įsivaizduojama, hipotetinė mašina, niekuomet neapsiribojanti išankstinėmis nuostatomis, koks jis turėtų būti“. Taigi, vis dažniau susiduriame su šokiu siūlančiu naujas žaidimo taisykles.

Tuo pačiu imame suvokti, kad šokis yra tam tikra „įkūnyta praktiška galia“ gebanti daryti įtaką, keisti mūsų socialinį, kultūrinį, politinį gyvenimą. Ir kaip tik šis jo gebėjimas daryti įtaką, keisti, burti, (pirmiausiai – vietos bendruomenes) ir įgalina, mano nuomone, iš tikrųjų kalbėti apie jo tikrumą, aktualumą, bei prasmingumą.