Some Thoughts on Some Thoughts|Keletas minčių apie keletą minčių

by Liza Baliasnaja (vertimas į LT kalbą puslapio apačioje)

“Quite different is the more popular category of manual and intellectual work. Here, the underlying tie between the labourer of the hand and the labourer of the head is again the labouring process, in one case performed by the head, in the other by some other part of the body. Thinking, however, which is presumably the activity of the head, though it is in some way like labouring- also a process which comes to an end only with life itself- is even less “productive” than labour, if labour leaves no trace, thinking leaves nothing tangible at all. By itself, thinking never materializes into any objects. Whenever the intellectual worker wished to manifest her thoughts, she must use her hands and acquire manual skills just like any other worker. In other words, thinking and working are two different activities which never quite coincide, the thinker who wants the world to know the content of his thoughts must first of all stop thinking and remember her thoughts. Remembrance in this, as in all other cases, prepares the intangible and the futile for their eventual materialization; it is the beginning of the work process, and like the craftsman’s consideration of the model which will guide his work, its most immaterial stage. The work itself always requires some material upon which it will be performed and which through fabrication, (..), will be transformed into a worldly object.“

Hannah Arendt ‘The Human Condition’

The essay ‘Some Thoughts on the Labour of a Dancer’ is part of the POST-DANCE book which was published in Spring 2017. The book is a continuation of the symposium under the same title POST-DANCE that took place in Stockholm thanks to an initiative of the MDT dance theater in collaboration with Cullberg dance company. POST- DANCE is not a concept, nor a period in dance history, it is rather a history yet to come, something that tries to articulate, to pin down the present, the now, before it slips away. POST- DANCE is a shifting space of reflective knowledge in respect to the current state of dance. On the occasion of the publication dance theoreticians, choreographers, practitioners, pedagogues were asked to contribute with a piece of writing and together constitute a heterogeneous imaginary upon the notion of POST-DANCE.

My writing is inspired by the text of Bojana Kunst, a Serbian art theoretician whose theoretical and literary work addresses dance practice and the discourse around it. Thereafter I am also attempting to reflect upon the dance today, from my subjective point of view, a point of view of an emerging dance artist.

In her text, Bojana Kunsts talks about the inscription of artistic labour within the current capitalist mode of production and the ways in which dance equally to other forms of work and labour has been consistently changing and adapting to the existing socio-political order.

I would like to deconstruct this topic from the point of view of the process versus the product, more precisely to highlight an already existing parallel between artistic labour and the result of it through the notions of means and the ends.

In the capitalist mode of production means are instrumentalists in favor of the ends, so what persists, is the final product and its successive consumption. The product is designed and executed with no other intention than becoming a commodity for a specific market. Such commodity answers to the profile of its consumer- be it a vegan burger or a foldable chair- it is there in order to satisfy a criteria based on the profile of the consumer. As a result, whilst producing a useful or desirable utility, the means are instrumentalized in favor of the ends. There is no space left for creativity in the process of producing such product, the labour of making is alienated from the identity of the maker.

Dance field is a market which just as much functions within the pattern of production and consumption. The artist works on the product which later on becomes part of the market and distribution. Nevertheless, can similar patterns of consumption subsist in the sphere of performing arts, live arts and if yes, what are the outcomes to follow. In regards to that, I am curious who and when defines the profile of the consumer in dance? Thus who and when imposes values upon the works of art? Thus who and when controls the creative labour of the artist?

The notion of means in dance for in opinion signifies- artistic practice. More precisely, the modes in which the artist works in the field, problems and questions which the artists finds interesting to think about within the process of the making and most importantly the sphere of knowledge which creative work uncovers in relation to dance as a form of thinking itself. Which therefore means that artists are ought to have agency in their practice in order to influence the field in the dynamics that are directed from within the practice, within the means, toward the ends and further toward the market. It is the artists who is ought to define the borders of the field or decides to stay within them. However, nowadays the dynamics often seem to flow in an opposite direction.

The means by which the works in dance are produced, such as the methodologies, the forms of thinking, the protocols, the policies are often times primarily subjected to the criteria that defines the work as a desirable commodity. Such criteria include working within certain institutional structures, within certain aesthetic paradigms and within certain economy. Unfortunately, emerging artists who do not work within such criteria tend to find themselves on the margins of the field which effectively makes it difficult or even impossible to propose an alternative narrative. Since creative work of the maker is struggling to be independent of the so-called market imposed values, it leads to the homogeneities of the works and further to the lack of reflective and critical discourse generated by the community of artists itself. Since the works become homogenized, so do as well the needs of the artists- striving for the same subsidy, same opportunity, same space and etcetera. The community thus becomes fluctuated due to the competition and as a target weakens, becomes easier to manipulate in respect to the institutional structures which manage and dictate how and what kind of work deserves visibility more than other.

The moment we as a community perform reproductive labour rather than a creative one, the complex and ungraspable quality of what we do as dance artists ceases to exist. Thus the above described symptoms of alienation become inevitable and dictate the way we approach the work and each other. Therefore it seems like artistic labour, is also a labour of resistance towards capitalist mode of production. By means of resistance and reflection we might as well elevate the social aspect of our work into a more solid and secure sense of artist community which allows for differences to be opportunities of re-uttering and reflection. In other words, dance is never only good or bad, old or new, it is only self- aware of ignorant.

“ (..) dance is also an imaginative and speculative machine, which is never bound to the presuppositions about what dance should be.”

Bojana Kunst ‘Some Thoughts on the Labour of a Dancer’

You can find a full version of POST-DANCE book here:

Liza Baliasnaja is a Lithuanian performer, dancer and choreographer currently living in Brussels. In 2017 she collaborated on Figures, a duet with a colleague Sidney Barnes and in 2018 she choreographed Commensurate to be with, a piece for M. Žilinskio art gallery in Kaunas, Lithuania. Since graduating from P.A.R.T.S in 2016, Liza has been involved as a performer in the works of Mårten Spångberg such as Gerhard Richter, une pièce pour le théâtre and Natten, Eszter Salamon in MONUMENT 0.4: LORES & PRAXES (a ritual of transformation) and in a recent work of Eglė Budvitytė and Ula Sickle. Liza is currently enrolled in BA of Philosophy in KU Leuven University. She is actively performing and developing her artistic work between Belgium and Lithuania.

Liza Baliasnaja "Commensurate to be with" Foto: Svetlana Batura

Keletas minčių apie keletą minčių

Visai kitokia yra populiaresnė – fizinio ir intelektinio darbo – kategorija. Čia glūdi pagrindinė sąsaja tarp rankomis dirbamo ir galva dirbamų darbų – šiuos reiškinius jungia tas pats darbo procesas, kuris vienais atvejais atliekamas galvos, kitais – kitų kūno dalių pagalba. Galvojimas, greičiausiai priklausantis galvos veiklos sričiai, nors tam tikra prasme primena ir fizinį darbą (labour) – reiškinį, kuris lygiai taip pat nutrūksta tik pasibaigus gyvenimui – ir yra netgi mažiau „produktyvus“ nei fizinis darbas; jei pastarasis nepalieka pėdsakų, mąstymas nepalieka visiškai nieko apčiuopiamo. Pats savaime mąstymas niekuomet nesimaterializuoja į jokius objektus. Kaskart intelektinį darbą atliekančiam asmeniui panorėjus paskelbti savo mintis, privalu panaudoti savo rankas ir įgyti fizinio darbo įgūdžius kaip bet kuriam kitam darbuotojui. Kitaip tariant, mąstymas ir darbo atlikimas yra dvi skirtingos, niekuomet užtektinai nesutampančios veiklos; mąstytojas, kuris nori, kad pasaulis sužinotų jo minčių turinį, pirmiausia turi nustoti mąstyti, o tada prisiminti savo pamąstymus. Šiuo – kaip ir kitais – atveju prisiminimas paruošia tai, kas neapčiuopiama ir tuščia, galutinei materializacijai; tai yra darbo proceso pradžia, ir, lygiai kaip amatininko svarstymas, koks modelis taps kryptimi naujam darbui, pati nematerialiausia jo stadija. Darbas (work) savaime visuomet reikalauja kažko materialaus, ant ko jis bus atliekamas, ir per ką gamybos proceso metu bus transformuotas į pasaulietišką objektą.

(Hannah Arendt ‘The Human Condition’)

Tekstas „Keletas minčių apie šokėjo fizinį darbą“ (Some Thoughts on the Labour of a Dancer) yra knygos POST-DANCE, išleistos 2017-ųjų pavasarį, dalis. Ši knyga – tai tęsinys to paties pavadinimo simpoziumo, įvykusio Stokholme, bendradarbiaujant MDT šokio teatrui ir Cullberg šokio trupei. Post-šokis (Post-Dance) nėra nei konceptas, nei šokio istorijos laikotarpis, tai greičiau artėjanti istorija ar tai, kas bando artikuliuoti ir įspausti dabartį prieš jai išsprūstant. Post-šokis yra šiandieninės šokio situacijos atžvilgiu kintanti reflektyvių žinių erdvė. Knygos publikacijai šokio teoretikai, choreografai, praktikai, pedagogai buvo paprašyti prisidėti savo tekstais ir pabandyti drauge apibūdinti nevienalytišką post-šokio sąvokos vaizdinį.

Mano tekstą įkvėpė Bojanos Kunst, serbų meno teoretikės, kurios teoriniai ir literatūriniai darbai orientuoti į šokio praktiką ir ją supantį diskursą, straipsnis. Pabandysiu apmąstyti šiandienos šokį iš savo – kylančios šokio menininkės – asmeninės perspektyvos.

Savo tekste Bojana Kunst kalba apie fizinio menininko darbo paskirtį šiandieniniame kapitalistiniame gamybos būvyje ir apie būdus, kuriais šokis, lygiai kaip ir kitos darbo (work) ir fizinio darbo (labour) sritys, nuolat keičiasi ir prisitaiko prie esamos sociopolitinės tvarkos. Norėčiau dekonstruoti šią temą, atsiremdama į proceso-produkto priešingybes, ir priemonės bei tikslo sąvokomis konkečiau pabrėžti egzistuojančias paraleles tarp menininko fizinio darbo ir jo rezultato.

Kapitalistiniais gamybos laikais priemonės yra orientuotos į tikslą – atlikus darbą išlieka galutinis produktas ir galimybė jį vartoti. Produktas modeliuojamas ir sukuriamas vieninteliu tikslu – tapti preke konkrečioje rinkoje. Tokia prekė atliepia vartojimo apibrėžimą: kokia ji bebūtų (pavyzdžiui, veganiškas burgeris ar sulankstoma kėdė), prekė atsiranda tam, kad atitiktų vartotojo poreikius. Galiausiai, gaminant naudingą ar trokštamą daiktą, priemonės paverčiamos instrumentais, padedančiais pasiekti tikslinį rezultatą. Tokio produkto gamybos procese nebelieka erdvės kūrybai, tad fizinis kūrybinis darbas atskiriamas nuo kuriančio žmogaus identiteto.

Šokio laukas – kaip ir bet kas kita – yra rinka, funkcionuojanti produkcijos modelių ir vartojimo rėmuose. Menininkas dirba prie produkto, kuris vėliau tampa rinkos ir paskirstymo dalimi. Vis dėlto, ar naudinga bei teisinga panašias vartojimo formas taikyti performatyviųjų/atlikimo menų (performative arts), gyvųjų menų (live arts) sferoje? Jei taip, kokie gali būti rezultatai ir pasekmės? Čia darosi įdomu, kas ir kada šokio srityje apsprendžia vartotojo poreikius? Tuomet – kas ir kada nustato meno kūrinių vertę? Tuomet – kas ir kada kontroliuoja fizinį kūrybinį menininko darbą?

Mano akimis, priemonės sąvoka šokyje reiškia meninę praktiką. Tiksliau: menininko veiklos savo lauke modelį, problemas bei klausimus, kuriuos jam įdomiausia kelti darbo proceso metu ir – svarbiausia – sritį žinių, kurias atveria kūrybinis darbas, traktuojantis šokį kaip mąstymo formą. Asmeninė kūrėjo „praktika“, vienaip ar kitaip manifestuojama kūriniuose, privalo tapti lauką formuojančiu veiksniu. Kūrėjo darbas ir vaizduotė kaip lauko varomoji jėga yra įmanoma tik tuomet jei kūrėjas jaučiasi nevaržomas to lauko sukurtų darbo rėmų, ribų. Būtent menininkas turėtų apibrėžti lauko ribų perspektyvą arba nuspręsti likti jau apibrėžtosiose. Vis dėlto, šiandien varomosios jėgos dažnai atrodo judančios priešinga kryptimi.

Priemonės, kuriomis šokyje kuriami darbai – pavyzdžiui, metodologijos, mąstymo formos, protokolai, politikos formos – dažnai yra veikiamos kriterijų, apibrėžiančių kūrinį kaip lauko geidžiamą prekę. Tie kriterijai – tai darbas tam tikrose institucinėse struktūrose, tam tikrose estetinėse paradigmose ir tam tikroje ekonomikoje. Deja, kylantys menininkai, nesiremiantys šiais kriterijais, dažnai atsiduria lauko paraštėse, kuriose esant jiems pernelyg sudėtinga ar netgi neįmanoma pasiūlyti alternatyvų naratyvą. Kadangi kūrėjams yra itin sunku išlaikyti savo darbo nepriklausomybę nuo rinkos nustatytų vertybių, tai veda prie darbų homogenizacijos ir dar toliau – prie reflektyvaus ir kritinio diskurso, generuojamo pačios menininkų bendruomenės, stygiaus. Kadangi darbai homogenizuojasi, tas pats atsitinka su menininko poreikiais – siekiama tų pačių dotacijų, tų pačių galimybių, tų pačių erdvių ir taip toliau. Vykstant tokioms varžyboms, dėl nuolatinės konkurencijos menininkų bendruomenė kinta ir tampa itin pažeidžiamu taikiniu, kurį lengviau manipuliuoti atsiremiant į institucines struktūras, valdančias ir diktuojančias, kaip ir koks darbas labiau nusipelnė būti matomu nei kiti.

Tą akimirką, kai mes, kaip bendruomenė, kartu atliekame fizinį darbą, artimesnį reprodukcijai nei kūrybai, nustoja egzistuoti kompleksiška ir neapčiuopiama šokio menininkų veiklos kokybė. Taip aukščiau apibūdinti susvetimėjimo simptomai tampa įprasti ir diktuoja kryptį, kuria judame darbo ir vienas kito link. Tad galbūt verta susimąstyti apie tai, kad kūrybinis ir fizinis darbas kartu yra ir pasipriešinimas kapitalistinės gamybos režimui. Pasipriešinimu ir refleksija galime pakylėti socialinį darbo aspektą iki tvirtesnio ir saugesnio menininkų bendruomenės pojūčio. Bendruomenės, leidžiančios skirtumams virsti į galimybes perpasakoti, reflektuoti, analizuoti, mokytis, permąstyti, ištarti. Kitaip sakant, šokis niekuomet nėra tik geras ar blogas, senas ar naujas. Jis gali būti tik sąmoningas arba nežinantis.

„<…> šokis taip pat yra įsivaizduojama, hipotetinė mašina, niekuomet neapsiribojanti išankstinėmis nuostatomis, koks jis turėtų būti.“

Bojana Kunst ‘Some Thoughts on the Labour of the Dancer’

Knygą POST-DANCE galima rasti čia:

Liza Baliasnaja – lietuvių atlikėja, šokėja ir choreografė, šiuo metu gyvenanti Briuselyje (Belgija). 2017-aisiais bendradarbiaudama su kolega Sidney Barnes, ji sukūrė projektą „Figūros“, o 2018-aisiais pastatė choreografiją darbui „Commensurate to be with“, rodytam M. Žilinsko meno galerijoje Kaune. Nuo 2016-ųjų, baigusi P.A.R.T.S mokyklą, L.Baliasnaja dirba su tokiais menininkais kaip: Mårten Spångberg (Gerhard Richter, une pièce pour le théâtre ir Natten), Eszter Salamon (MONUMENT 0.4: LORES & PRAXES (a ritual of transformation)), Christine De Smedt ir Myriam Van Imschoot ( projektas ‘SPLASH’), Eglė Budvitytė ir Ula Sickle. 2018-aisiais kūrėja įstojo į tarptautinę filosofijos programą KU Leuven universitete Belgijoje. Ji vykdo aktyvią meninę veiklą, kurią vysto tarp Belgijos ir Lietuvos.